Pirma solo kelionė į užsienį: susitikimas su Elizabeth Gilbert Kopenhagoje

Apie išsipildžiusias tris svajones ir kelionę į Kopenhagą. Nors iš tikrųjų tai čia viskas apie Elizabeth Gilbert gavosi. Daug jos išminties ir įkvėpimo gyventi aistringai.

Balandžio pirmosios rytą užuot pavyzdingai išlipusi iš lovos ir iškart ėjusi rašyti savo trijų ryto puslapių, dar voliodamasi lovoje griebiau telefoną ir įsijungiau internetą. Ir ekrane iššoko mielos draugės Auros žinutė, kad mūsų mylima Elizabeth Gilbert atvyksta į Europą. Ir jau šį mėnesį!

Elizabeth Gilbert pasaulyje išgarsėjo kaip legendinės knygos „Valgyk, melskis, mylėk” (“Eat, pray, love”), pagal kurią yra sukurtas puikus filmas su Julia Roberts, autorė, bet tarp rašytojų ir kitų kūrėjų ji yra dievinama dėl knygos „Didi magija”, kuri net akmeniui įpūstų dvasios ir suteiktų drąsos imtis kūrybos. Ją visa širdimi rekomenduočiau kiekvienam, kurio gyvenimas jau visai be skonio ir norisi pradėti gyventi jį aistringiau. Bet svarbiausia, kad ji yra ne tik puiki rašytoja, bet ir ne mažiau stipri kalbėtoja. Tą patirti galite išklausę jos penkiolikos metų senumo TED kalbą, bet per tiek metų ši moteris jau spėjo nusiskusti galvą, nustoti kovoti su raukšlėmis ir sukaupti dar daugiau sunkiasvorės gyvenimiškos patirties, todėl kiekvienas jos sakinys dar labiau sprogdina publikos širdis.

Jeigu perskaitę šį mano įrašą ir jūs spėsite pamilti Elizabeth, dar labai siūlau pašniukštinėti po jos Substack projektą “Letters from love”, kur ji ir jos kviestiniai svečiai kiekvieną sekmadienį dalinasi savo parašytais meilės laiškais sau (nuorodą rasite žemiau). Nerekomenduoju jų klausyti ir skaityti tomis dienomis, kai atsakingai laikote savo širdį šaldymo kameroje ir nenorite, kad ji atšiltų ir ištirptų. Tai yra stiprus meilės ir atlaidumo sau koncentratas, kuris yra gydantis vaistas, todėl nepratusiems gali skaudėti.

Welcome to LETTERS FROM LOVE

Bet dabar jau grįžtam prie to balandžio pirmosios ryto: numetusi į mano pusę bombą, Aura dingo iš eterio visai dienai, o aš per tą laiką nusipirkau bilietus į Elizabeth Gilbert paskaitą ir lėktuvo bilietus į Kopenhagą. Galėjau rinktis Stocholmą, Vokietijos miestus, Amsterdamą, bet Kopenhaga buvo jau sena mano svajonė, kuri mano 100 svajonių sąraše buvo įrašyta tame pačiame puslapyje kaip ir noras pamatyti gyvai Elizabeth. Įdomu, kad man net užrašyti pastarąją svajonę sunkiai pakilo ranka, nes tai atrodė per daug sudėtinga ir gal net neįmanoma - įsivaizdavau, kad reiktų skristi į Ameriką ir išleisti tūkstančius kokiai nors kūrybinei stovyklai, kurios kviestinė viešnia būtų Elizabeth. Ir dar labai noriu paminėti paminėti, jog su dideliu malonumu periodiškai kartoju šį šimto svajonių užrašymo pratimą ir kovo pabaigoje užsirašiau naujas svajones, tarp kurių nebuvo nei Elizabeth Gilbert, nei Kopenhagos. Gal ne veltui yra sakoma, kad tos svajonės, kurias paleidi, išsipildo daug lengviau, šiuo atveju - iškart:)

Ai o kur dar trečioji mano svajonė - solo kelionė į užsienį. Šios nebuvau dar paleidusi, bet ji per laiką vis aštrėjo ir paskutiniu metu jau baisiai skaudžiai badė į užpakalį. Tik ją vis atidėliojau, nes per baisu, nes neišsirenku, į kurią pusę, nes… nes… nes…

Taigi vienu šūviu trys svajonės. Ir dar kokios!

Nuvykusi į Kopenhagą tikėjausi intensyviai dalintis savo nuotykiais instagrame, tačiau šia prasme mane ištiko sąstingis - įspūdžių ir netikėtumų buvo pilnos kišenės, bet to lengvumo dalintis, kuris buvo įsižiebęs Kaune, savyje nesuradau. Po to grįžus net patikrinau savo astrologinį žemėlapį ir pamačiau, kad šalia Kopenhagos eina mano Saturno linija, kas reiškia, jog tai man yra puiki vieta sulįsti į olą ir atsiskirti nuo viso pasaulio, kad išmokčiau tam tikrų dvasinių pamokų. Prieš šią kelionę įtariai žiūrėjau į astrokartografiją, bet vos lėktuvas nusileido Kaune - iškart sugrįžo ir tas lengvumas, ir noras draugauti.

Tik jaučiau, kad nenoriu tų savo patirčių ir suvokimo išbarstyti po sakinį ir mintyse suplanavau net tris ilgus įrašus Substack platformoje. Ir aišku būtinai jie turėjo būti nepriekaištingi: įtraukiantys, įkvepiantys, tiesiog išjudinantys skaitytojų pamatūs. Ir tada keturias dienas neprisiverčiau parašyti nė sakinio. Čia ir vėl mane išgelbėjo Elizabeth Gilbert su savo legendine fraze: “Better done than perfect” (geriau užbaigta, nei tobula). Atsilaisvinus dusinantį nepriekaištingų pasirodymų kaklaraištį pradėjau rašyti šitą įrašą ir kitą rytą netgi pajutau stiprų norą kuo anksčiau atsikelti, nes jaudino mintis apie rašymą ir jau nebeslėgė ta tobulumo našta.

Dabar sėdžiu Desertų klube Vilkpėdėj prie stiklinės apelsinų sulčių ir lėkštės su plaktu sviestu, puria chalos rieke, minkštai virtu kiaušiniu ir žiupsneliu stambių druskos kristalų. Priešais mane vitrinoje laukia burnoje tirpstantys puikiausi Vilniuje kruasanai, bandelės su šokoladu ir kiti aukščiausios kokybės kepiniai. Tokie minimalistiniai pusryčiai ir tokios kepinių lentynos yra Kopenhagos ryški dalis, todėl skonio receptorių pagalba šiandien gaivinu prisiminimus ir labai noriu jums papasakoti apie kelionę, pradėdama nuo jos kulminacijos, ir paskutinio vakaro Kopenhagoje, nes jau supratau, kad viskas vienaip ar kitaip čia šiandien man sukasi aplink Elizabeth. Taigi duokime jai dar daugiau dėmesio ir paruošę atviras širdis pasiruoškime būti nuplauti grožio.

Priešnuodis nerimstančioms, save kuo greičiau atrasti ir kuo galingiau pavaryti trokštančioms sieloms

Pralaukusi pusvalandį, kol įleis į Tivolio koncertų salės foje, o po to dar valandą prie įėjimo ir į pačią salę, atsivėrus durims tekina bėgau į pačią pirmą eilę prie pat scenos - aš esu pirmų eilių žmogus, nemėgstu atstumo, noriu pamiršti viską pasaulyje ir negalvoti apie kitų žmonių galvas. Ir į sceną įžengus Elizabeth pirmas dešimt minučių jaučiau, kad ašarų latakai man yra visiškai nepavaldūs - verkiu iš tos būsimo grožio nuojautos, iš to svajonės išsipildymo didingumo. Koks geras jausmas gyventi savo svajonėje!

Visų pirma ji paprašė visas nuotraukas pasidaryti iškart ir tada jau pasidėjus telefonus pabūti kartu su ja šiame momente. Ačiū jai už tai, nes tikrai būčiau filmavusi didingiausius momentus ir konspektavusi visus jos juokelius ir tatuiruočių vertas mintis. Aišku šiek tiek liūdna, kad atmintis jau daug ko nebeatkurs, bet tą meilės burbulo jausmą tikiu, kad esu ilgam užkonservavus daugybėje mažų stiklainėlių savo širdies rūsiuose, todėl dar kuriam laikui užteks, ir ne tik man vienai.

Paskaitos pagrindinė tema buvo mūsų nepažabojamas nerimas dėl gyvenimo prasmės atradimo ir išpildymo, suradimo to vienintelio talento, kurio niekas kitas iš 8 milijardų žmonių be tavęs neturės. Tas mūsų alkis palikti neištrinamą pėdsaką žemėje, lyg Žemei dar būtų maža mūsų. Tas jausmas, kad net jeigu ir jau atradai tą savo kelią, bet turbūt dar nepakankamai gerai varai, o gal vis dar švaistai laiką ir dirbi visai ne pagal savo pašaukimą. Liz kalbėjo apie fizikus Nobelio premijos laureatus, kurių klausant supranti, kad net ir jie nelabai žino, kas čia iš tikrųjų vyksta ir ką mes čia veikiam šitoj planetoj, kol įsikibę laikomės tikėjimo, kad tikrai yra tik tas vienintelis gyvenimo kelias, kurio mes arba niekada neatrasime, arba eisime juo kažkaip netinkamai. Ir dalyvaujant šiose įtemptose varžybose visiškai nesimato galimybių iš jų pasitraukti, nes betikslis gyvenimas ir gulėjimas visą dieną išsidrėbus ant sofos skamba dar baisiau.

Bet Elizabet Gilbert išdavė paslapti, jog visgi yra ir kitas kelias. Tai buvimas dabarties momente, abiem kojom pilnai subridus į gyvenimo tėkmę. Ir tada ji papasakojo ISTORIJĄ. Būdama Los Andžele eilinį kartą išėjo į savo dviejų valandų pasivaikščiojimą be telefono ir be iš anksto suplanuoto maršruto, kai kiekvienoj sankryžoj renkasi jai įdomiausią kelią. Ir staiga kitoje kelio pusėje ji pamato vyrą ant kopėčių ir tos kopėčios jos akimis gana nestabiliai stovi. Perbėgus per keturias judrias eismo juostas ji puola prie kopėčių ir imasi jas laikyti, nes nuo vaikystės yra patyrusi kopėčių laikytoja. Jos pakvaišęs tėvas nuolatos lipdavo ant nestabilių kopėčių, o mama nuolat šaukdavo: „Elizabeth, bėk palaikyt tėčiui kopėčių.” Po 45 minučių (!!!) tas vyras praleido leistis kopėčiomis ir Elizabeth pagalvojo, kad bus nelabai jauku, jeigu jis pamatys ją apačioje ir supras, kad ji čia visą tą laiką laikė jam kopėčias, todėl jam nusileidus iki saugaus aukščio, ji tiesiog pasišalino. Ir galbūt šitas momentas ir buvo jos viso gyvenimo prasmė ir dabar ji yra laisva. Kas gali paneigti, kad taip nėra? Galbūt kažkas iš aukščiau labai norėjo išsaugoti tą vyrą, kad jis liktų gyvas, todėl nutarė, kad sektoriuje Nr. 5 tuo metu reikės žmogaus, kuris palaikys kopėčias. Gerai, tebūnie tai bus Elizabeth, kuri gims išprotėjusioje šeimynoje, kur jos tėvui reiks nuolat laikyti kopėčias, todėl ji bus įgudusi pamatyti iš toli nestabiliai atrodančias kopėčias. Bet kaip ji atsidurs Los Andžele? Tebūnie ji bus rašytoja!

Mane ši jos istorija labai įkvėpė ir savotiškai nuramino. Ir priminė, kad prieš mane stovi moteris, kuri ne tik rašo knygas, sako kalbas didžiuliuose stadionuose ir keliauja pasaulį susitikti su savo gerbėjais, bet ir gali sau leisti valandą savo gyvenimo laikyti nepažįstamojo kopėčias. Ji tiesiog tuo metu buvo laisva ir galėjo įvykdyti savo misiją. Elizabeth pabrėžė, kad dažnai mes esame tokie įsitempę lyg iš mūsų būtų reikalaujama nuolatinio budrumo, tarsi mes negalime nė sekundės atsipalaiduoti ir turėtume visada būti pasiruošę vykti į iškvietimą. Bet mes nesame reikalingi kiekvieną sekundę, mums neprivaloma tapti viso pasaulio gelbėtojais ir apsikrauti svetimų žmonių problemų sprendimu tiek, kad nebeliktų laiko savo gyvenimui. Ne apie tai yra tas gyvenimas dabartyje, besidžiaugiant šiuo duotuoju momentu.

Kai susigalvota gyvenimo prasmė įkalina

Karantino metu Elizabeth Gilbert parašė knygą, paremtą istoriją, kurią išgirdusi ji daugiau nei dešimt metų niekaip negalėjo jos išmesti iš galvos. Ta istorija buvo apie radikalius sentikius, kurie su dviem mažais vaikais, iš kurių vienas buvo dar neseniai gimęs kūdikis, išsikraustė gyventi į atšiaurius kalnus Sibiro taigoje, kur net kartais meškos ir vilkai neišgyvena žiemos, ir ten pragyveno daugiau nei keturiasdešimt metų be jokio kontakto su kitais žmonėmis, net nieko nežinodami apie vykusį antrąjį pasaulinį karą, kol jų 1980 metais neatrado sovietų geologai.

Natūralu, kad artėjant knygos išleidimo datai, kilo didžiulis pasipiktinimas, nes tuo metu Rusija pradėjo karą Ukrainoje ir internetas šaukė, jog dabar tikrai nėra laikas leisti knygas apie šalies agresorės dvasingus gyventojus. Dar nepasirodžiusi knyga turėjo tūkstančius neigiamų įvertinimų ir atitinkamų reakcijų Twitteryje. Elizabeth susiskambino su savo leidėjais skirtinguose žemynuose ir jai buvo perduota atsakomybė nuspręsti, ką daryti toliau. Ir ji paprašė kelių valandų laiko sau, nes tokioje stresinėje būsenoje jokie geri sprendimai niekada negimsta. Jos kūnas jautėsi atakuojamas, tačiau po pusvalandžio meditacijos šiaip ne taip sugrįžusi į save, apsižvalgė ir susivokė, kad tai nėra tiesa - ji dabar sėdi geram viešbutyje su įspūdingu vaizdu į Londono centrą, šalia atneštas padėklas su puodeliu kapučino ir fiziškai yra saugi. O tie žmonės, kurie prašo jos neleisti knygos, yra kasdien iš tikrųjų atakuojami raketų, praradę savo namus ir mylimuosius. Ir tada ji sau pripažįsta, kad dabar tikrai nelaikas leisti šią knygą ir akimirksniu pajunta vidinę ramybę. Dabar ukrainiečiai turi daug didesnių rūpesčių ir vienas iš jų tikrai neturėtų būti jos knyga.

Šia istorija Elizabeth norėjo iliustruoti faktą, kad laikydamiesi įsikibę savo ambicijų, savo susigalvotos gyvenimo prasmės, mes galime būti įvaryti į kampą, juk yra tiek daug dalykų, kurie nuo mūsų nepriklauso ir gali labai greitai sugriauti mūsų planus. Jeigu ji būtų aklai tikėjusi, jog jos vienintelė misija yra būti knygų rašytoja, tai argi negalint išleisti parašytos knygos nepradėtų griūti jos gyvenimo pamatai? Manau daugelis žinom, kaip sunku paleisti kažką, į ką jau nagus suleidęs mūsų ego, į ką esame investavę ne vienerius metus savo brangaus laiko, pinigų ir energijos, todėl jau net esame susitapatinę su tuo projektu. Bet iš šono puikiai matosi, kad kartais to ambicingo tikslo paleidimas turi daug didesnį ir gal net gražesnį poveikį, nei būtų turėjęs pats tikslo pasiekimas. Ir laiku sustabdyti save vėlgi padeda sugrąžinimas savęs į šį momentą, kai jauti savo kūną, girdi savo intuiciją, ir esi jautrus tam, kas vyksta aplink tave. Kai renkiesi bendrąjį, o ne asmeninį gėrį. Kai iš tavo žodyno dingsta trumparegiškos, griaunamosios jėgos pritvinkusios frazės: „bet kokia kaina”, „viskas arba nieko”, „dabar arba niekada”. Kiek jose daug įtampos, net drimbančias putas iš burnos pradedu matyti. Gerbiu visus, kurie turi stiprybės ir drąsos save laiku pačiupti už rankos ir sustoti.

Smalsumas įveikiantis baimę

Moteris iš auditorijos paklausė Elizabeth: „O kaip tu turi tiek drąsos? Kad ir tas kopėčias laikyti tas 45 minutes?” Ir ji atsakė, kad bijo. Ir nuo vaikystės visko bijojo. Važiuodama į stadionų turą su Oprah prieš išeidama ant scenos ji irgi nevaldomai drebėjo. Bet baimę visada galima išjungti įjungus smalsumą. Nes neįmanoma tuo pat metu ir būti smalsiam, ir bijoti. O kas bus, jeigu dabar paimsiu šitą teptuką ir pamirkius į dažus perbrauksiu per popierių? Kas bus, jeigu sukursiu eilėraštį? Jau šiame taške reikėtų atsiriboti nuo galutinio rezultato, nes niekas negarantuoja, kad sukursime šedevrą. Ir niekas šiam pasaulyje nėra įpareigotas mėgti nei mūsų kūrinių, nei mūsų pačių.

Liz spėjo atsakyti vos į tris ar keturis klausimus ir tada atsimojavus paliko mus su pilnomis meilės širdimis. Mintyse dėkojau renginio organizatoriams, kurie parinko renginio vietą, nes iš salės išėjus į apšviestą Tivolio parką tikrai tampa aišku, kur padėti tą atsiradusį įkvėpimą gyventi. O kas jeigu dabar įsėsčiau į tą besisukantį apžvalgos ratą su oro balionais? Ne, dabar man dabar daug įdomiau, koks jausmas suptis tomis sūpynėmis ant grandinių, kurios vaikystėje buvo mano pačios mėgstamiausios. Palikau savo kuprinę bagažo saugojimo spintelėje ir jau po kelių minučių sėdėjau įsikibusi į grandines ir šypsodamasi skridau vėjyje. Va taip atrodo gyvenimas, kuris nutinka, kai jį pradeda vairuoti smalsumas. Ir kai pradedi pildyti savo, o ne iš kitų sąsiuvinio nusirašytas svajones - po tris iš karto.

Žemiau įkėliau šių karuselių video, kuriame net tyliai girdisi man išsprudęs toks nuoširdus „eina sau”.

Išlipus iš šitų sūpynių mano akys pakilo į dangų, kur tokiose pačiose sūpynėse, tik daug daug aukščiau pakibę virš viso parko ir daug garsiau klykaudami, sukosi žmonės. O kas jeigu ten būčiau aš? Ar ten tikrai taip baisu, kaip atrodo? Dešimt minučių ieškojau, kur yra eilė į tas sūpynes žvaigždėse. Ir radau. Ir atsisveikinau su Kopenhaga iš 80 metrų aukščio, šypsodamasi apšviestam parkui ir tai dalelei miesto, kurią pavyko iš tiek aukštai pamatyti. Ir kokie malonūs buvo skrydžio palydovai - vadino mus šeima ir sakė, kad yra čia tam, kad mums ir padėtų. Turbūt tą darbuotoją prisiminsiu daug ilgiau negu patį skrydį. Jaučiu, kad kiekvienas dirbantis savo darbą iš visos širdies gyvena tame niekada nesibaigiančiame dabarties momente net pats to nežinodamas. Ir parinkdamas tinkamą žodį, elegantiškai atliepdamas į situaciją, juoku nuimdamas jaudulį sukuria tokį stebuklą, kurio niekaip nesukursi sukandus dantis aklai besivaikant savo susireikšminimo užgaidų.

---

Ačiū Aurai, kad balandžio pirmąją parašė man žinutę, kuri taip gražiai pakreipė mano gyvenimo kelią.

Ačiū visiems, kurie kartu su manimi sėkmingai pasiekė šio ilgo mano pasakojimo pabaigą. Praleidau tris malonius vakarus jį rašydama. Visą tą laiką šalia manęs sėdėjo mano vidinis kritikas ir nuoširdžiai jaudinosi, kad bus per daug darbo jums visą tai perskaityti. Bet aš tikiu, kad jūsų smegenys dar pajėgios išlaikyti dėmesį, o širdys yra alkanos ir gebančios priimti tiek įkvėpimo. Kitus įrašus planuoju skirti Kopenhagoje patirtiems nuotykiams ir atrastiems lobiams.

Ir kviečiu pasidalinti įrašu su tais, kuriems dabar labai reikėtų Elizabeth Gilbert skleidžiamos šviesos ir išminties.

Ir pačiai pačiai pabaigai noriu užduoti jums Elizabeth legendinį klausimą, kurį per visą paskaitą stipriai suspaudus laikiau savo atmintyje, kad tik nepamirščiau: „Kas tave labiausiai neramino prieš tas kitas penkias paskutines tavo jau išspręstas problemas?” (“What was your problem 5 problems ago?”)

Ir ką tik mano vidinis kritikas man papriekaištavo, kad tiek daug dar liko nepapasakota:))) Tai reiškia, jog tikrai dar susitiksim!