Solo kelionė į Kauną (I dalis)

Keliavimo vienumoje žavesys ir prasmė. Labiau apie vidinę kelionę nei apie Kauną. Gal bus dar antra popsinė dalis apie aplankytas vietas, o gal ir nebus.

Nebesulaukusi kalendorinio pavasario šios žiemos pabaigoje įsėdau į traukinį ir išvažiavau į Kauną pabūti su savimi. Savo nuotykius kėliau į instagramo storius ir stebėdama sekėjų reakcijas supratau, kad užčiuopiau kažką, kas yra įdomu ne tik man vienai. Julija Brodskė apie mano dokumentuotus kelionės įspūdžius atsiliepė taip: „Tas highlight yra kaip atskira meno rūšis. Aš tau sakau."  

Reportažą vis dar galite rasti čia:  
https://www.instagram.com/stories/highlights/18023774500949675/

Grįžusi nuėjau su savo mylimu Martynu į Kavos reikalus ir jis man pranešė, kad turiu rašyt apie savo keliones substack'ą. Ir vat eilinį kartą nutiko man tas žemiškas svajonės išsipildymas, kai ilgai apie kažką svajoji, viską labai sudėtingai įsivaizduoji, o realizuojasi kažkaip kasdieniškai, paprastai, be įspėjimo. Jaučiuosi net šiek tiek nusivylusi, kad va ėmiau ir paleidau tą substacką.

Šiame ilgajame skaitinyje daug mažiau juokų, čia toks labiau sielos šauksmas - tiems, kas dar nesiryžta leistis kelionėn į save.    

Solo kelionė - kelių dienų pasimatymas su savo vidiniu menininku

Apie iškeliavimą kažkur vienai su nakvynę pirmą kartą leidau sau pagalvoti prieš keturis metus, kai skaičiau Julia Cameron „Kūrėjo kelią” ir troškau atgaivinti savyje menininkę. Tiesa, ši knyga kviečia ne jos skaitymui, o labiau rimtesniam įsipareigojimui: dvyliką savaičių kasryt nubudus rašyti ryto puslapius, kas savaitę leistis į pasimatymus su savo vidiniu menininku ir daryti kitas nurodytas užduotis. Vien jau nuo tokio nusiteikimo širdis atsirakina: tavo vidinis menininkas pradeda prašytis akvarėles, didžiulių popieriaus lapų per visas grindis, gero japoniško popieriaus rašymui ir gal net tavo nuostabai ima žvalgytis į muzikos prekių parduotuvių vitrinas.

Įprastai tiems kassavaitiniams pasimatymams su savo kūrybiškumu užtenka vos kelių valandų smagios veiklos vienumoje. Galbūt užsukti į naują kavinę, gal pasiknisti dėžėje su sendaikčiais ar nueiti į kiną. Kažkurią savaitę knyga staiga paklausė, o kas jeigu galėtum sau leisti dar daugiau, gal net viso savaitgalio pasimatymą? Kelionė vienai kelioms naktims į Palangą tąkart atrodė būtent kaip ta itin dosni dovana sau, kurią galiu sau padovanoti vien tik dėl to, kad esu įsipareigojusi knygai ir privalau vykdyti joje aprašytas rekomendacijas. O ir šiaip - jeigu jau esu menininkė, tai mano gyvenimas šiukštu negali būti nykus ir nuspėjamas.

Toje kelionėje pirmą kartą patyriau, kad fiziškai nutolusi nuo visų pažįstamų žmonių, ypač artimiausiųjų, iškart pajaučiu, kaip į kūną sugrįžta mano galios. Neturėdama į ką atsiremti išorėje, atrandu ašį savo pačios viduje. Nutolusi nuo svetimų balsų, pradedu girdėti savąjį vidinį ir gal dar kažkokį kitą, lyg ir iš aukščiau. Man nebekyla klausimų, kur eiti, ką ir kur pavalgyti, ką pamatyti. Nebereikia su niekuo tartis ir gaišti laiką ieškant kompromisų - net tyliausi mano norai bus išklausyti, todėl būdama viena aiškiai girdžiu, ko aš noriu, ir nebesumaišau savųjų troškimų su svetimais. Taip atsiranda erdvės tam tikrajam poilsiui, kai atgauni jėgas ir pagaliau pabūni su savo siela.

Ir kitas svarbus dalykas - stebuklai, nutikimai, sinchroniškumai. Aš pati būdama diplomuota geografė ir kartografė visada tikėjau, kad visiškai negebu orientuotis aplinkoje ir žemėlapiuose. Iki tol, kol nepradėjau bastytis viena (autorės pastaba: šį savaitgalį pasiklydau prie namų miške, tai miškuose kol kas dar reikia žemėlapio). Ėjimas ten, kur veda akys, kur traukia širdis, man yra patraukliausia kelionių forma. Kai tikslas yra pats kelias, o ne penkiom žvaigždutėmis įvertintas restoranas ar tiltas į jūrą. Tada net nereikia apsimesti, kad neturi jokių lūkesčių, nes kokių dar lūkesčių gali turėti tam, kas atsitiks be tavo išankstinio žinojimo. Ir tada kiekvienas užrašas ant sienos, kiekvienas nugirstas pokalbis, vardinis mašinos numeris, o kartais tiesiog paukštis tampa ženklu, kuris nurodo, kur keliauti toliau, kad rastum stebuklą. Vienumoje man kiekvienas menkniekis tampa įvykiu. Tada pasijaučiu lyg į stebuklinę pasaką įkliuvusi ir netgi leidžiuosi būti vedama ten, kur kasdieniniam savo gyvenime kojos nekelčiau.

Biudžetinis kelionės į Indiją variantas - Kaunas

Nors kreivai žiūriu į visus, kurie skrenda į Indiją ieškoti nušvitimo, pati gavus tokį pasiūlymą iškart pulčiau krautis lagamino. Esu pirma eilėje prie langelio su iškaba: „greiti sprendimai, visi atsakymai į jūsų gyvenimo klausimus”. Naiviai tikiu, kad egzistuoja tas stebuklingas eliksyras, kurį išgėrus ateis žinojimas, kaip gyventi. Sakoma, kad vos tik kyla noras į Indiją, reiktų pirmiau pabandyti susitvarkyti savo drabužių spintą. Aš pati savąją Indiją radau išvažiavus dviems paroms į Kauną.

Turėjo būti Barselona, Kopenhaga ar bent jau Klaipėda, bet pavargau nuo to stumdymosi savo viduje ir vieną rytą nubudau su žinojimu, kad labai noriu dalyvauti Vytautės vedamoj konsteliacijoj, kuri vyks po kelių dienų Kaune. Nu taip, ir vėl tas mano dvasinis turizmas ir lūkestis patirti didįjį atsakymą. Bet tai buvo ir pasiteisinimas pagaliau vėl kažkur išsiruošti vienai. Net nesvarbu, kad Kaune viena jau esu buvusi, bet gal šįkart bus dar kitaip viskas.

Nuėjus į airbnb.com nurodytom datom iškrito pirmas siūlomas variantas - lofto tipo butas su senovine laiptine, kuri kažkuo buvo panaši į tą, kurioj neseniai lankiausi,kai mano rašymo stovyklos draugė Ieva trumpam viešėjo Lietuvoje ir pasiūlė susitikti jos išsinuomuotuose apartamentuose. Tąkart sakiau jai, kad labai norėčiau išsinuomoti tokį butą kaip priebėgą rašymui. Po to grįžus bandžiau jo ieškoti, bet niekaip nepavyko rasti. Dabar radau jo brolį kitame mieste. Dar prisiminiau, kad tada su Ieva daug kalbėjom apie norą susikurti erdvę savo tekstams. Ir va - aš pati savo nuostabai pradėjau šitą substacką, o ji sukūrė ievavera.com

Susiplanavus, kur nakvosiu, atsidariau instagramą ir pamačiau ką tik įkeltą Vytautės storį, kad kaip tik atsilaisvino viena vieta į jos rengiamą konsteliaciją. O aš jau visą kelionę susiplanavau net nežinodama, kad vietų jau nebebuvo. Greit jai parašiau su klausimu, ar dar yra ta vieta ir gavau balso žinutę, kad kaip tik apie mane galvojo skelbdama apie tą vieną likusią vietą. Jeigu ką, mes iki tol nebuvome gyvai bendravusios, ir šiaip nepalaikome aktyvių ryšių, todėl viskas pasirodė dar labiau mistiška.

Taigi juodraštinis kelionės planas buvo toks: sudalyvauti konsteliacijoj, o po to jau kaip Dievas duos.

Pagrindinis solo kelionių principas - eiti, kur akys veda ir paklusti iškilusiai temai

Devintą ryto išlipusi iš traukinio Kaune ėjau pėščiomis iki senamiesčio, kur vienuoliktą manęs laukė renginys. Nors buvo žvarboka, nutolus nuo savo kasdienybės ir bet kokios kompanijos, jaučiau, kad net kvėpuoti pasidarė lengviau. Vienam lange čia mane pasitiko Jėzulis apsuptas skirtingą laiką rodančių laikrodžių - akivaizdu, kad šioje kelionėje mano laikas bus matuojamas ne mums įprastu Chrono linijiniu laiku, o Kairos laiku - dieviškuoju malonės laiku, kuriame telpa tik nesibaigianti dabarties akimirka.

Solo kelionėse laikas teka Kairos laiku - dieviškuoju malonės laiku, kuriame telpa tik nesibaigianti dabarties akimirka

Racionaliau buvo eiti greičiausiu maršrutu ir turėti laiko ramiai išgerti arbatos prieš renginį, bet jau nuo pirmos akimirkos pajutau norą klajoti - eiti į tikslą, tačiau neapriboti savęs konkrečiomis gatvėmis. Ėjau širdies vedama ir fotografavau viską, kas man atrodė gražu ar įdomu. Ir po to jau keldama į instagramą nuotraukų koliažą iškilo vienintelis žodis - Rišikešas. Tik aš nesu jame nei buvus, nei žinau, kaip atrodo tas ašramų miestas Gangos aukštupy. Bet zen triušis rymantis prie įėjimo į požeminę perėją, keptuvė atremta į medį, angelai ir gražesni nei būtina kanalizacijos šulinių dangčiai yra turbūt tai, ko pati važiuočiau į Indiją. Atvykus į konsteliacijų vietą mane pasitiko Vytautė - apsikabino ir pasakė, kad būtent taip ir atrodo Rišikešo dvasia. O ji tai ten yra buvus!

Rišikešo dvasia Kaune

Pati konsteliacija buvo ryški dvasinė patirtis, tačiau nenorėdama nutraukti to raudonojo siūlo, kuris dar laiko šį pasakojimą, galiu išduoti tik tai, kad po visko išėjusi į gatvę pasukau kažkur visai ne ten, kur buvau suplanavus, rodos, vien tam, kad netyčia pamatyčiau piešinį, kuris atspindėjo mano išgyventą būseną - mano angelas yra visada su manimi, ir jis manęs klausosi. O jeigu kažkieno intuicija kirba, kad jums irgi reikia sudalyvauti, net nežinant, kas per dalykas tos konsteliacijos - ieškokite Vytautės. Dabar aiškiai jaučiu, kad visai nenoriu apkrauti jūsų lūkesčiais ir detalėmis - kam reikia, tie jau tą žino.

Po intensyvių patirčių tetroškau ramiai prisėsti ir pavalgyti. Įprastai einu valgyti tik į iš anksto išsirinktas vietas su gerais atsiliepimais arba į tas, kur jau esu buvus ir pamėgus. Mylima kavinė Moksha būtų labai tikus į Indijos temą, bet iki jos reikėtų dar gera kelio gabalą paeiti, o patikrinus supratau, kad šiuo metu ji dar ir atostogauja. Kita rekomenduoda vieta buvo arti, tačiau pro langus pamačius, kad tektų valgyti baro aplinkoje, atsitraukiau tolyn. Tada sugrįžau prie akį patraukusios ant gatvės pastatytos lentos su užrašu “Curry, naan and good company - the perfect recipe for happiness.” Taip, dabar labai noriu kario, naan duonelės ir tos pažadėtos laimės. Paleidžiu kontrolę, einu į atsitiktinę vietą lyg klajočiau po užsienio nepažįstamą miestą ir atsiduodu šiai Indijos patirčiai pilnai. Jau rodos beveik apsigyvenau filme „Valgyk, melskis ir mylėk”.

„Mažojoje Himalajoje” Vilniuje panašūs patiekalai yra daug skanesni, tačiau buvo gera atsiduoti impulsui, kalbėti angliškai su padavėja inde lyg būčiau tikrai ne Lietuvoje, ir visiškai priimti, kad maistas gali būti visoks. Sedėjau prie didelio stalo šalia dar didesnių langų su vaizdu į vidinį kiemą ir stebėjau po išdžiuvusią žolę besikapstantį paukštį, kuris buvo panašus į juodąjį strazdą, bet nebuvau tikra, ar jie jau parskrido į Lietuvą.

Pasiduodu Indijos temai ir plaukiu pasroviui

Ir pasisotinus nusprendžiau eiti savo išsinuomoto buto link. Laisvės alėjoje akis užkliuvo už iškabos „Mažoji Indija”. Na jau ne - į tokias neaiškias vietas aš jau tikrai neisiu, kad ir kiek čia viskas būtų į temą. Praėjau ir pamiršau. Šiandien gal ir ne, bet kitą rytą nuėjau - darant kvėpavimo pratimus prieš akis iškilo ta iškaba ir impulsas ten nueiti. Juk nieko blogo negali atsitikti. Parduotuvė buvo stipriai prikrauta visokių daiktų daiktelių, bet aš pasirinkau apsistoti saugioje kvapų ir smilkalų zonoje, kur man aišku, ką reikia daryti. Atsukinėjau visus tuos buteliukus ir rinkausi man labiausiai patinkantį kvapą, kaip suvenyrą iš šios kelionės. Fone girdėjau, kaip viena iš pardavėjų pjausto dešrytę ir kviečia kitą ateit pasivaišinti. Man išsirinkus juodojo opiumo kvapą pasakė: „oi geras geras šitas.” Atsipalaidavau nuo tokio netikėto susidūrimo su žemiškumu, nes įsivaizdavau, kad iki tokias parduotuves nevalia įžengti mėsaėdžiams ir atsitiktiniams smalsuoliams. Tada peržiūrėjau pilnas lentynas su smilkalais ir dar kortų skyrelį. Išsirinkau dar smilkalų eilinį kartą vadovaudamasi kažkokią keista savo susigalvota logika ir palikau pardavėjas toliau vaišintis dešra.

Baigiamasis žodis

Instagramo reportaže buvo gausu vietų, kurias visa širdimi rekomenduoju aplankyti, tačiau joms noriu skirti atskirą įrašą. Ketinau paleisti substack’ą, kai jau būsiu išrašiusi viską apie Kauną, tačiau praėjo mėnesis, kai kabo šito teksto juodraštis ir jau jaučiu, kad reik išleist tai, ką jau turiu ir prisiminti Elizabeth Gilbert patarimą: “Better done than perfect.”

O kalbant apie Elizabeth - jau šio mėnesio pabaigoje ją pamatysiu gyvai Kopenhagoje. Taigi, kad ir kaip stipriai bandžiau apsimesti, kad nereik man jokių užsienių ir užteks man Kauno, širdis svajonių nepamiršta. Bet tikiu, kad be Kauno nebūtų ir Kopenhagos.

Linkiu ir jums klausytis savo vidinių impulsų, ypač tų, kurie drąsesni už jus pačius. Neaišku, kur jie nuves, bet tikrai nustebsit.

---

Kitoje serijoje matysite

Top10 Kauno vietų, jei nakvoji ar šiaip tryniesi prie Soboro

arba

Pasibastymai be didelių lūkesčių ir plano Kopenhagoje

bet greičiausiai bus kažkas, ko aš dar pati nežinau:)

---

Ačiū už dėmesį!

Jeigu atliepė - prenumeruokite ir persiųskite šį įrašą visiems, kurie nedrįsta keliauti vieni. Net ir po savo miestą.