Solo Kopenhagoje: kai lankytinos vietos yra nesvarbioji kelionės dalis
Keliaudama viena esu laisva nuo prievolės brautis į turistinius objektus, kuo daugiau visko pamatyti, eiti ten, kur kažkas veda. Čia bus pasakojimas apie kelionę be jokių rekomendacijų, ką aplankyti.
Apie savo pirmosios solo kelionės į užsienį priešistorę ir didžiųjų svajonių išsipildymą rašiau pirmoje dalyje (jaučiuosi labai dėkinga, kad šis įrašas sulaukė tiek daug jūsų meilės), o šiandien noriu daugiau papasakoti apie klajojimą Kopenhagoje. Kai draugė Gabrielė papasakojo savo mamai, kad skrendu į Kopenhagą susitikti su mylima rašytoja Elizabet Gilbert, ji atsakė: „Nu ir keistų žmonių būna“. Tai šis tekstas ir bus apie tą mano kelionių keistumą. Ir apie tai, kad kelionė prasideda daug anksčiau nei pakyla lėktuvas, ir nesustoja, kai guli viešbučio lovoje ar valaisi dantis.
Vos nusileidus Kopenhagos oro uoste nusipirkau metro bilietą į miesto centrą ir iškart tapau laisva nuo visų savo baimių apie neveiksiantį internetą telefone, problemas su banko kortele ir per daug išsipūtusią kuprinę (net vežiausi jos etiketę, kurioje parašyta, kad ji atitinka ryanair standartus, kad tik įleistų į lėktuvą). Taip mano apie viską pagalvojančios baimės metų metus saugo mane nuo širdį jaudinančių dalykų, bet jei jau galų gale su reikalais išleidžia iš namų, tai žinokit - va dabar tai lėksiu pievomis ir laukais. Ir iš tikrųjų toks ir buvo jausmas - kol prieš kelionę tvarkiausi reikalus lietingame ir žvarbiame Vilniuje, beveik net gailėjausi, kad sugalvojau visą šitą nesąmonę, kam man reik taip apsisunkinti gyvenimą, o vos tik išlipau iš metro ir iš to požemio užkilau į vakarinę Kopenhagą jaučiausi priblokšta viso ko gražumo. Einama į savo kapsulių viešbutį fotkinau viską iš eilės: priparkuotų dviračių raizgalynes, arkos formos langus, šiltą šviesą sklindančią pro praviras baro duris, vitriną su dailiais dubenėliais, plakatą su nuogu užpakaliu ofise ir ant medinės kėdutės dailiai sustatytus šampūnus. Jaučiausi godi įspūdžių ir atrodė apmaudu, kad taip ir baigsis mano pirmas vakaras čia (turbūt žinot tą pirmo kelionės vakaro geismą tuoj pat pajausti miestą iki panagių). Gal net aplankė maža abejonė, ar man išvis pavyks be išankstinio plano prisiliesti prie Kopenhagos širdies. Ir tuo pačiu buvo be galo smalsu, kokia bus šios kelionės tema - jeigu net vienai keliaujant po Kauną (apie tai buvo pirmasis mano substacko įrašas) iškilo Indijos tema, tai nuskridus toli nuo namų tiesiog privalo įvykti KAŽKAS TOKIO.
Kapsulių viešbutis - ačiū tai praeities Ugnei, kuri jį man išrinko
Kopenhagoje nakvynė yra skaudžiai brangi. Nusipirkusi lėktuvo bilietus ilgai atidėliojau viešbučio ar hostelio rezervaciją, nes iš tų pigiausių variantų man nepatiko niekas. Racionalioji (o gal šykščioji) mano dalis sakė, kad galiu sau leisti miegoti tik hosteliuose, kurie kainuoja 30-40 eurų už lovą kartu su dar penkiais žmonėmis tame pačiame kambaryje. Taip, žinau - nuotykiai, pažintys ir netikėtumai. Bet neprisiverčiau. Atrodė gyvybiškai būtina turėti nors kelis metrus asmeninės erdvės. Bent jau miegui. Tai pasirinkau dvigubai brangesnį variantą - kapsulių viešbutį. Ir jau atvykus mintyse stipriai save apkabinau ir už šį sprendimą visas kelionės dienas sau širdingai dėkojau dėkojau dėkojau.
Kapsulė anaiptol nebuvo klaustrofobiška, joje buvo galima pagal nuotaiką reguliuotis šviesas ir per bluetooth prisijungus savo telefoną klausytis visu garsu muzikos kaip mašinoj, kur garsas taip maloniai užlieja visą mažą erdvę. Man ten patiko viskas: kimono, kurį apsivilkusi iškėlusi galvą žingsniavau ilgais koridoriais dušo link, atskira moterų erdvė su tualetais, dušais, kriauklėmis - joje grodavo muzika ir buvo preciziškai švaru. Ten nužiūrinėdavau visų merginų kosmetines, kurios savo dailumu ir dydžiu dažnai primindavo rankines, todėl rodydavo liežuvį mano plastikiniui maišeliui, kurį naudojau bagažo skysčiams susidėti, nors jis iš tikrųjų skirtas uogoms šaldyti. Jame laikiau kremą, spf’ą, prausiklį, dantų pastą ir dantų šepetėlį, kuris buvo įvyniotas į servetėlę, nes vis dar neturiu specialaus dėkliuko. Tiesa, jame turėjau ir labai ypatingų smilkstančios medienos kvapo kvepalų, bet šito neminėsiu, nes dabar vaidinu nabagėlę. Valydamasi dantis nužiūrinėdavau ne tik kosmetines, bet ir kitų moterų ritualus - pvz. pirmą vakarą stebėjau kaip viena rytietiško grožio moteris išsimaudžiusi duše ant popierinio rankšluoščio vis gausiai prisipumpuodavo bendro naudojimo kūno kremo ir atsisėdusi ant suoliuko su didžiausiu pasimėgavimu tepė juo savo kojas, rankas, kaklą.
Labai daug laiko vakarais praleisdavavau bendroje viešbučio poilsio erdvėje. Joje galima gerti savo gėrimus, valgyti savo užsisakytą ar pasišildytą maistą, taip pat naudotis savitarnos baru, kuris kaip tikras žaltys mane išvedė iš kelio ir privertė priglausti apyrankę prie natūralaus vyno aparato. Turiu pripažinti, kad nebuvo verta, bet pagunda buvo stipri, o ir draugės vylėsi, kad keli gurkšniai vyno atrakins mano vidinius rūsius su pamirštais kūrybiniais kompotais (dabar visgi galvoju, kad gal ir suveikė, tik po laiko). Šioje erdvėje irgi intensyviai stebėjau vyrus, prie alaus bokalo skaitančius knygas, poreles valgančias picą su baklažanais ar savo išsikeptus karštus sumuštinius, drauges žaidžiančias kortomis. Visą šią kelionę mane lydėjo jausmas - kur tik ateinu, nenoriu išeiti.
Sinchroniškumai ir didi magija prasideda. Ryškėja kelionės tema
Ir jau pirmą naktį kapsulėje pradėjo ryškėti mano kelionės tema ir rytojaus planas - atsidarius žemėlapį akis užsikabino už netoliese esančios Tove Ditlevsen mokyklos. Ei, bet gi čia mano viena mėgstamiausių rašytojų, kurios Kopenhagos trilogija (širdingai rekomenduoju skaityti) mane dar labiau įkvėpė nesistabdyti ir toliau rašyti apie savo gyvenimą ir apie tai, kaip matau pasaulį, užuot plakus save, kad nemoku fantazuoti ir žiovauju bandydama kurti nebūtas istorijas. Net į šią kelionę slapta įsidėjau jos neseniai į lietuvių kalbą išverstą plonutę knygą “Veidai”. Draugui sakiau, kad taupysiu vietą mažoje kuprinėje ir jokių knygų nesivešiu, bet juk neįmanoma. Žodžiu, jeigu jau yra jos vardu pavadinta mokykla, reiškia ne be reikalo. Pradedu gūglinti, kur buvo jos vaikystės namai, ir suprantu, kad ilgai atidėliojusi savo nakvynės vietos rezervaciją, galiausiai pasirinkau apsigyventi 500 metrų nuo jos gimtųjų namų. Dar nespėjau šitoj kelionėje nieko pamatyti, o didžioji magija jau prasidėjo.
Nors savo kapsuliniame erdvėlaivyje iki pirmos nakties gulėjau ir klausiausi garsiai muzikos, bet kažkaip sugebėjau iš to džiugaus jaudulio nubusti šeštą rytą ir jau aštuntą būti lauke. Vos išėjusi pro duris patyriau vienintelį kelionės kultūrinį šoką, nes ankstų rytą daugybė dviračių važiavo į darbus ir mokslus, dviračių priekabose vaikai keliavo į darželius. O aš ėjau ieškoti Tovės namų. Pakeliui praėjau užeigą su iškaba “Tove Ditlevsen memorialinis sodas” (dabar išsiverčiau pavadinimą ir jau gailiuosi, kad neužėjau), taip pat jos vardu pavadintą aikštę, kurioje tarp suoliukų ant betono užrašyti jos eilėraščiai. Ir dar ta mokykla, kurios atsiliepimai puikiai atspindi Tovės gyvenimo nuotaikas, aprašytas Kopenhagos trilogijoje:
Solo kelionės atveria galimybę leistis labai keistais maršrutais, apie kuriuos pasakojant kitiems gali pasijausti labai vienišas ir nesuprastas. Bet koks jaudulys yra prisiliesti prie tokių tik tau vienam suprantamų stebuklų. Čia visai kaip mano kaimynkos šventosios Faustinos vizijos, kuriose ji vis matydavo Jėzų. Jeigu jau ja labai ilgai netikėjo net vienuolės ir kunigai (maždaug kaip čia tokiai kaimietei paprastai vienuolei galėjo taip pasisekt), tai aš jau tikrai neturiu jokių lūkesčių, kad mano patiriami sinchorniškumai gali kažkam dar be manęs atrodyti reikšmingi ir įstabūs. Kaip yra pasakiusi kūno terapeutė Rasa Mažionienė - prieš įspūdžius pasakojant kitam, pirmiausiai pats turi užsipildyti tuo jausmu (rašydamas, piešdamas, fotografuodamas ar tiesiog giliai išjausdamas), nes manau ir patys žinot tą kartėlį, kai jau nekantrauji kažkam papasakoti, kas nuostabaus ką tik tau įvyko, o tas žmogus sureaguoja labai abejingai arba tik iš mandagumo nusišypso.
Labai gaila, bet į tą vidinį kiemą, kuriame gyveno Tovė pakliūti nepavyko. Ant vartų kabėjo ženklas “privati teritorija”. Tikiuosi, kad tie vartai buvo tikrai užrakinti, nes dabar jau sukilo jausmas sugrįžti patikrinti. Bet befotografuojant duris, atkrido šarka, o kas žino mane, tai aš paukščių pasirodymą visada sureikšminu. Gal ne kiekvienas balandis man yra apreiškimas, bet tokie paukščiai, kurių iš arti dar nesu mačius, tai tikrai yra verti bent jau pagūglinimo “what is the spiritual meaning of a magpie?” Manajame fantazijų pasaulyje tai buvo labai mielas susitikimas su mylimos rašytojos skrajojančia siela. Tada dar nežinojau, kad šarkos lydės visą mano kelionę ir net atsikraustys gyventi prie mano pačios vaikystės namų Jonavoje (prieš kelias savaites atvažiavau aplankyti tėvų ir jau išvažiuojant prie mašinos atskrido dvi šarkos).
Kai visiškai nesvarbu, ką įsivesi į google maps kaip tikslą
08:30 ryto mano dienos planas buvo įgyvendintas. Buvo kilusi mintis, kad gal reik eiti į kapines ieškoti Tovės kapo, bet nusprendžiau, kad jau būtų per daug ir reik apsiramint. Tai dar įlindusi į netoliese buvusią tuščią bažnyčią, pradėjau eiti kažkur, kur yra labiau miesto centras. Savo svajonėse Kopenhagą įsivaizdavau kaip miestą, kuriame ant kiekvieno kampo rasi geros kokybės kanceliarinių prekių parduotuvėlių, jaukių knygynų su angliškomis knygomis ir matcha latte į dailias pialas pilstančių kavinukių. Tokį vaizdą susidariau iš Instagramo, kuriame metus sekiau Kopenhagos kavinę AtelierSeptember. Ji savo paskyroje nuolat dalinasi plakto sviesto kalnais, minimalistiniu interjeru ir seilėtekį skatinančiais pusryčiais gražiose lėkštėse. Labai norėjau ten apsilankyti, bet padariau lemtingą klaidą - perskaičiau atsiliepimus ir pamačiau 3,9 įvertinimą (iškart pagalvojau apie prie namų Vilniuje esančią apšiurusią piceriją su baisiomis nuotraukomis ir 4,4 įvertinimu - savininkas į pasipiktinusius komentarus atsako - ajajai). Atelierseptember lankytojai komentaruose skundėsi, kad kavinėje nuolat yra labai daug žmonių, greitai aptarnauja ir nurenka indus, todėl jauti spaudimą, kuo greičiau dingti iš ten, labai labai brangu ir nepavalgai, abejingas aptarnavimas.
Tą rytą vis tiek įsivedžiau į google maps AtelierSemptember ir tiesiog ėjau Kopenhagos gatvėmis godžiai žvalgydamasi į parduotuvių vitrinas ir architektūrą, kol pamačiau labai skaniai kavą geriančią moterį ir žalias apsitrynusias metalines kėdes. Užėjau į tą labai paprastą kavinę, kurioje nebuvo nei jokių matchų, nei pusryčių, nei įmantrių kepinių. Prisėdusi viduje po kriauklių šviestuvu, gėriau arbatą iš pakelio ir valgiau visai neypatingą kruasaną. Kavinė vadinosi Kavos fabrikas, bet jame nebuvo jokio fabriko skubesio, apie kurį kalbėjo tos mandrosios rugsėjo ateljė atsiliepimuose. Iš fabriko niekas nevarė - galėjau kelias valandas rašytis užrašinėje savo mintis ir stebėti laikraštį skaitantį vyrą, kuris skambino raudonu mygtukiniu telefonu ir niekas neatsiliepė. Po to iš nežinia kur atsirado du buldogai, kurie darbavosi kaip robotai siurbliai - vikriai sukosi po kavinės staliukais kruopščiai susiurbdami visus kruasanų trupinius. Tada į kavinę atėjo šunų savininkas, pasisveikino ir smagiai pasikalbėjo su laikraštį skaitančiu daug už jį vyresniu vyru, ir galiausiai išsivedė darbščiuosius robotus siurblius. Gal jis buvo valymo firmos, kurioje dirba šunys, savininkas?
Po to įsigeidžiau susirasti į Lietuvą dar neatėjusio japoniško tinklo MUJI parduotuvę. Joje parduoda tuos ypatinguosius gelinius rašiklius, kuriuos visi turi, tik ne aš (šitas argumentas penktoj klasėj įtikino mano tėvus nupirkti man mobiliaką, bet aš ir pati tada nepastebėjau, kad tikrai ne visi juos turi). Nusipirkau visokių spalvų rašiklių (gi rašytoja), japoniškų zefyrų (geresnių nei tušinukai), mango skonio močių, daniško šokolado ir daniškos rabarbarų skonio kombučios. Ir tada prie kasos gavau didžiulę džiutinę (tokia bulvių maišo medžiaga) daugkartinę terbą su storomis rankenomis, kurią skrendant atgal slėpiau striukės rankovėje, nes netilpo į kuprinę. Staigiai atšilus orams joje buvo labai patogu nešiotis žieminę striukę ir megztinį - kiekvieną tokią smulkmeną galima priimti su dėkingumu kaip malonę, juk va kažkas manimi iš anksto pasirūpino ir apie viską pagalvojo.
Tą dieną virš manęs buvo užplaukęs naivumo debesis ir nuoširdžiai tikėjau, kad į tą Kopenhagos dalį dar šimtą kartą sugrįšiu, todėl nieko daugiau nepirkau, tik akimis ir pirštais grožėjausi žvakidėmis, puodeliais, dubenėliais ir kitais gražiais daiktais. Taip ir su viskuo gyvenime. Vis reikia sau priminti, kad daugiau galime ir nebesusitikti, kad daugiau čia galiu nebegrįžti, o dar tas poreikis planais užkamšyti kitą dieną, kurios mums niekas nepažadėjo.
Pabaigos žodis
Atrodo dar tik pradėjau pasakoti, o jau substack’o viršuje kabo raudonas pranešimas, kad šitas įrašas per ilgas emailui. Tai čia ir sustosiu. Dabar jau suprantu, kaip žmonės iš vienos kelionės parašo knygą.
Ačiū, kad skaitote, prenumeruojate ir dalinatės su draugais. Mintyse turiu idėjų dar dviems įrašams apie Kopenhagą (tiksliau apie save Kopennhagoje), bet negarantuoju, kad nesigaus aštuoni. Pasirodo esu labai taupus žmogus - galiu ne tik gerą arbatą aštuonis kartus užpilti, bet ir iš vienos kelionės padaryti dešimt įspūdžių apžvalgų.
Ir panašu, kad pagaliau pavyksta rašyti iš saldaus malonumo - ieškodama klaidų, jau kelintą kartą skaitau šitą savo įrašą ir kaskart taip įdomu. Tai net jeigu ir niekas neskaitys, bent jau pati sau faina.
Kaip įdomu, kad perskaičiau kaip tik skrisdama iš Berlyno į Kauną apturėjus visiškai neturistinę kelionę 😁 labai skanu su lengvumo jausmu skaityti buvo, lauksiu likusių aštuonių ar dešimties dalių😁😁
Super, kad praktikuoji nepasiduoti tam skubrumo spaudimui 💪 užtat po kiekvieno teksto ir sotu, ir geras poskonis, ir dar norisi ❤️ lauksiu tęsinio!